5 įrašas

-Kur nors skubi?-paklausė vienas,tiesa jo balsas buvo man kažkur girdėtas.

-Prisimeni, ką tau šiandien sakiau valgykloje?-pašaipiai pasakė kitas.

Dabar aš viską supratau. Tai tie patys iš valgyklos dvyliktokai. Bet kas viduryje? Stengiuosi spėti ir tai greičiausiai Lukas.. Taip! Logiška, juk jie šiandien sakė, galėsi tai pasakyti jam vakare tiesiai į akis.. O NE, kas manęs laukia.. Tačiau apsimesiu kvaile ir dėl įdomumo paklausiu kas jie tokie.
-Kas jūs?-apsimečiau kvaile.
-Neapsimetinėk kvaile, mes tie patys dvyliktokai ir Lukas, tas kurį tu įskaudinai,-jie stengėsi užversti visą kaltę man.
Lukas dar iki šiol nepasakė absoliučiai nieko. Tylėjo kaip pelė po šluota.Mačiau, kad Lukas juokėsi kerštingu juoku, tokiu, kurio niekada iš jo lūpų nemačiau.
Gal man bėgti? Bet ne, tai pasirodytų per daug vaikiška, tačiau aš tylėjau, nes nežinojau ką pasakyti. Buvau visa lyg suakmenėjusi.

Vaikinai pradėjo kažką aptarinėti ir man buvo puiki proga eiti tolyn, bet aš kažko laukiau,kažko tikėjausi.
Pastebėjau, kad Lukas piktai bet lėtai artėjo prie manęs, o aš ėjau nuo jo toliau, tačiau buvau atsisukusi į jį.. Už nugaros buvo siena į kurią aš netyčia atsitrenkiau, tačiau Lukui tai buvo puiki proga. Pasirodo jis yra stiprus, gal prisigėrė energetinių gerimų? Na aišku, aš juokauju.
Jis paspartino žingsnį, o aš neturėjau kur eiti, teko stovėti prie sienos ir tikėtis kad nieko blogo nebus.
Lukas žaibišku greičiu priartėjo prie manęs. Prirėmė prie sienos.
Žiūrėjo tiesiai man į akis. Keliom minutėm aš nutilau ir grožėjausi juo,jo viliojančiu žvilgsniu.

-Ieva,pasakyk man dabar ir čia tą patį ką sakei mano draugams, geriau tau žinomiems kaip dvyliktokams per pertrauką valgykloje. Pasakyk tai dabar,-prašė jis.
Negi jis nesupranta, kad mane skaudina prašydamas pasakyti tai ką sakiau jo draugams šiandien? Bet aš pati supratau, kad jį įskaudinau ir jis man nori atkeršyti tuo pačiu.
-Pasakyk,netylėk,-viliojančiu balsu kalbėjo jis.
-Ką tu nori išgirsti?-apsimečiau šalta ir abėjinga.
-Tai, ką sakei mano draugams valgykloje.
-Ne,negaliu,-prieštaravau.
-Kodėl?
-Ne..
-Pasakyk gi, juk prieš mano draugus buvai tokia drąsi.
-Lukai prašau, ne.. Neskaudink manęs.
- O tu supranti, kad įskaudinai mane?-nenustojo kartoti jis,- Tu supranti?  Nors mes bendravom tik kelias dienas, tu man pasidarei labai artima, atrodo lyg bendraučiau su tavimi daug metų.
-Lukai,aš,-negalėjau pabaigti sakinio.
-Ką tu? Tu tik pakėlus galvą vaikštai, tau nerūpi, kad tu kitiems žmonėms sugriauni gyvenimą,-vis dar prie sienos prirėmęs mane kalbėjo jis.
-Dar ir kaip rūpi. Ir iš viso kodėl tu mane laikai? Sakai tai ką galvoji, o aš negaliu pasakyti nieko, tik turiu klausyti tavęs.
Tuomet jis mane truputį paleido, bet vistiek dar laikė.
-Ką nori pasakyti,m? Žeidžiančius žodžius?
-Jei tau žodžiai- AŠ TAVE MYLIU žeidžiantys, tai geriau leisk man eiti.
Lukas nutilo. Dabar jis alsavo į mane.  Tie žodžiai jį sukrėtė, nes pamačiau, jog iš jo rudų akių krenta ašaros.
-Dabar supranti?-švelniai tariau.
Jis buvo nuleidęs galvą žemyn, tačiau aš ją pakėliau. Ir negaišdama laiko pasakiau-
-Atleisk man ir prašau neverk. Juk vyrai neverkia.
Jis pasižiūrėjo į mane savo blizgančiomis akimis:
-Nuo dabar verkia. Ieva,kodėl tik dabar tai pasakei?
-Neišdrįsau.
AŠ nuleidau galvą, nes pajutau kaltę, bet jis ją pakėlė, pasižiūrėjo į mano žvilgančias akis ir pabučiavo.
-Iki rytojaus,-nuoširdžiai nusišypsojo jis.
-Iki,-sugebėjau ištarti tik tiek.

*    *    * 


Jis su draugais išvažiavo, o aš stovėjau, bet pagaliau nusprendžiau eiti namo.
Šios dienos aš niekada nepamiršiu, nes ji ta diena, nuo kurios prasidėjo mano normalus, pilnavertis gyvenimas.