12 įrašas

-AŠ NEMELUOJU!-pradėjau piktai šaukti.

-Tada,kas ten per maišeliai tavo kišenėse?

-Ten,ten.. Čia ne mano!!-pradėjau teisintis ir pati negalėjau suvokti iš kur pas mane narkotikai.

-Tokias nesąmones galėsi pasakoti policijoje,sėsk į mašiną,-paliepė man pareigūnas kuris mane šiaip ne taip nuvarė sėstis į mašiną kurios aš niekada nemėgau.

-Bet kodėl jūs suėmėte tik mane,kodėl juos palikot ramybėj?-beviltiškai sakiau,kad tik sakyti.

-Sekis diržą,-visiškai ne į temą pasakė pareigūnas.
-Gerai gerai..


Daugiau nieko nesakiau ir leidau pati sau tylėti ir nesinervinti, nes aš juk vistiek žinau,kad tie narkotikai ne mano ir vistiek kažkada yla išlys iš maišo. Tik nežinau kada tai bus.. Važiuodama policijos mašina prisiminiau mamą- ji tikrai nervinasi kur aš esu,kodėl neatsiliepiu,nieko jai neparašau.. Gal bent policijoje leis jai paskambinti,nors žinau,kad iš ten aš tikrai greitai neišeisiu. Važiuojant šia siaubingo garso skleidėja pro stiklus mačiau medžius ir tamsą.. Juk naktis ką ir bepamatysi. Jeigu aš nebūčiau pasidavusi tai bevertei meilei su Luku,tiksliau Marijumi. Viskas būtų daug geriau.. Dabar gulėčiau šiltoje lovoje,arba būčiau klube su draugėmis, bet tik ne tokioje vietoje ir ne tokioje situacijoje. Iš tiesų aš žinau,tikiu savyje,kad viskas bus gerai.. Bet man reikia žmogaus,kuris būtų su juo susidūręs, bet. Argi dabar kažką rasiu?
-Lipk,-sugriebęs mane iš mašinos ištraukė policininkas.
-Man skauda,-lyg pilka pelytė pasakiau.
-O man nesvarbu. Eime.


Nieko nepasakiau ir ėjau surakinta,toks jausmas lyg būčiau nužudžiusi žmogų ko tikrai negalėčiau padaryti. Kai tik įėjau į vidų, į tą prakeiktą pastatą iš karto pajutau negerumą viduje.. Tik prie ten kur turėjo mane apklausinėti sukiojosi įdomi,keista,įtartina mergina. Gal ji ir vėl kokia Luko pasiųsta pažiūrėti,kaip čia man "Sekasi"? Matyt. Bet kodėl aš vien galvoju apie tą asilą?
-Atsiprašau?-pasakė paslaptingoji,-čia Ieva?
-Taip,aš,-pagalvojau,negi čia tikrai jo pasiuntinė kokia nors?
-Tau Lukas tiksliau Marijus irgi pridirbo?
-Kaip tai irgi?-nustebau.
-Aš čia sėdžiu dėl narkotikų platinimo.. Jis mane pakišo..
-Oo,-likau apšalusi,- tai jeigu tu čia sėdi tai sėdėsiu ir aš?
-Manau taip..
-Ne ne.. Negali būti. Bent pasakyk kuo tu vardu.
-Ugnė.
-Ačiū. Ačiū tau,Ugne. Ačiū,kad pasakei,kad mane gali pasodinti. Aš ką nors sugalvosiu.
-Gerai. Sėkmės tau, be to manau,mes būsime viename "kambariuke".
-Tai šaunu.. Susipažinsim ir bent kas nors man apie tą veidmainį pasakys daugiau.
-Taip.. Ir tas bent kas nors būsiu AŠ. Apie jį sužinosi viską,-užtikrinai pasakė Ugnė.
-Ačiū.
-Ieva, tave nori apklausinėti,-sušuko kažkas iš maždaug kokio metro.
-Gerai. Ateinu..


Sėdėjau vėsiame kambaryje,ant kietos kėdės ir visa drebėjau, nes bijojau.. Pradėjo klausinėti. Aš tylėjau ir pajutau,kad prie mano kaklo pridėjo kažkokį prietaisą. Kaip supratau tai melo detektorius.
-Ieva, tu buvau pažįstama su Luku?
-Taip.
Ieva,viskas gerai,raminau save. Jis neišleido jokio garso,reiškia aš nemeluoju.
-Ilgai buvai su juo pažįstama?
Ne.
Ieva,viskas gerai,raminau save. Jis neišleido jokio garso,reiškia aš nemeluoju.
-Kokie santykiai jus siejo?
-Tik draugystė, buvom pora.
Ieva,viskas gerai,raminau save. Jis neišleido jokio garso,reiškia aš nemeluoju.
-Vartoji narkotikus?
-Ne.
Jis išleido tą garsą. Reiškia aš sumelavau. Bet aš nemelavau. Tiesiog man juos suleido, tad argi tai skaitosi kaip melas?
-Platini narkotikus?
-Ne.
Jis ir vėl išleido garsą. Nesuprantu kodėl. Negi todėl,kad pas mane rado narkotikų kuriuos pakišo skaito kaip platinimą?
-Ar matei Luką vartojant narkotikus?
-Taip.
Jis ir vėl išleido garsą. Kodėl aš pamelavau? Nesuprantu,kas man darosi. Mane veikia narkotikai.
-Kur susipažinai su Luku?
-Mokykloje,vos ten atvykus. Susižavėjimas vienas kitu.
Ieva,viskas gerai,raminau save. Jis neišleido jokio garso,reiškia aš nemeluoju.
-Šiam kartui užteks. Gali eiti.


Nuo manęs atjungė visus prietaisus. Ir dar pridūrė:
-Bet eiti ne namo, o į jaunimo vadinamą "Cypę". Tave ten nuves Viktorija kuri kaip matai stovi prie durų. Rytoj būsi dar kartą perklausta, bet svarbesniais klausimais, be to tavo kraujas bus ištirtas.
-O galiu paskambinti mamai?
-Turi minutę.

11 įrašas

Pirmiausia IŠ KARTO sakau,kad įrašas gali būti neįdomus,jus jo norėjot- prašom. Minčių šiuo metu neturiu. Privertėt rašyt,parašysiu,bet vėliau nesiskųskit kad nepatiks.

__________________________________________________________________________________

01.25
Jie dar žiūri televizorių, o aš vos ne snaudžiu. Manau metas veikti, nes jie taip pat žiūriu, bet jau kaip sakant sugedęs šviesoforas. Tad dabar susiradau bet kurio striukę,tyliai persidėjau batus į kažkokias moteriškas šlepetes, atsidariau duris ir aš jau esu link dar vienų durų, kurias atsidarius- aš laisvėje. Ir aš lauke, aš laisva. Ir štai jos atidarytos- ir aš pradėjau bėgti. Ir man už nugaros-tie patys ,bet dabar ginkluoti. Jie mane vejasi.


Tai tik gaudynių PRADŽIA.

Aš puoliau bėgti bet kur,nesvarbu ar į vieną ar į kitą pusę svarbiausias man buvo vienas dalykas- nuo jų pabėgti. Ir prieš bėgant aš žinojau,kad toli nuo jų tikrai nepabėgsiu,nes pirmiausia jie už mane šimtą kartų greitesni ir svarbiausia aš viena,o jų penki. Tad aš velnišku greičiu bėgau,tiesą sakant niekada taip nebėgau ir dabar pati savimi stebėjausi. Pasirodo tie sportbačiai kurie yra Mariaus gan patogūs.. Aišku kaip sakoma bėgi greitai tada,kai kylapavojus.. Pastebėjau kad jie kiek sustojo. Pagalvojau- gal jau viskas? Gal jie mane paleis,bet atsitiko tai ko aš tikrai net nenorėjau ir svarbiausia tai,apie ką net nebūčiau pagalvojusi.

Netoliese važiavo policija. Štai kodėl jie sustojo,jie išsigando policijos! Ir po galais,kaip aš ten būdama nesugalvojau paskambinti tai nelemtai policijai,ji man būtų tikrai padėjusi ir dabar nereiktų varginti pačios savęs ir bėgti ilgo kelio.. Bet ne,čia kažkas vyksta keisto. Policija sustojo prie jų ir aš pastebėjau kad jie kalbėjosi. Gal tas policininkas yra jų draugas? O gal kažko klausia? Galų gale gal jie meluoja ir daro mane dėl visko kalta? Stovėjau susigūžusi,bijojau nusisukti,imti ir bėgti,nes tada atrodyčiau dar įtartinesnė. O to aš tikrai nenoriu. Man net baisu prisiminti tai kas įvyko.. Po galais. Policijos mašina važiuoja link manęs.. Aš pradėjau eiti ir pagreitinau žingsnį,bet galiausiai pagalvojau,- blogiau negu dabar tikrai nebus,tai jau ir taip aišku. Mano širdis po truputi pradėjo daužytis,atrodo,kad ims ir iš tos didžiulės baimės iššoks.. Taigi išgirdau kaip man už nugaros stabdžius spaudė mašina. Tai policijos mašina...

-Panele,kur tokiu metu vaikštote su tokiais drabužiai?-kiek įtartinai paklausė priekyje sėdintis vaikinas.

-O su kokiais man eiti kai kiti šlapi ir pabėgau iš maniako namų?

-Kas tas maniakas?-nustebęs paklausė.

-Tas su kuriuo kalbėjotės sustoję,tas Marius ar ten Lukas... Velnis žino kas.

-Ai tas. Jis man sakė,kad tu platini narkotikus..

-AŠ? Jis čia juos platina ir man suleido nemažą dozę.

-Tikrai? Jei taip būtų tu dabar nepastovėtum ant kojų,tad geriau nemeluok,-ramiai pasakė.

-Aš nemeluoju! Jis jums meluoja.

-Nemeluok,nes mes įrodysim,kad tu platini narkotikus.

-AŠ NEMELUOJu!-pradėjau piktai šaukti.

-Tada,kas ten per maišeliai tavo kišenėse?

-Ten,ten..

(sorry kad trumpas įrašas. Turiu eiti nuo kompiuterio..)

Veikėjai

Ši istorija jau kuriama gan netrumpą laiką, bet taip jūs ir negalėjote įsivaizduoti veikėjų. Žinoma jie netikri, bet vistiek. :) Bet dabar kaip matote ir kaip žadėjau veikėjų veidai. Daugumos jie tikrai gražūs..

Tad pradėsiu nuo pačios pagrindinės veikėjos- Ievos.

Mergina yra iš tiesų graži ir tai ką sako tas Marius yra absurdas. /

Tad apie ją daugiau nieko nerašysiu,tiesiog įkelsiu keletą jos fotografijų.

Marius arba kitaip- Lukas. Gal jis ne toks,apie kokį jūs susidarėte nuomonę dabar..?

Ugnė. Apie ją dar niekas nieko nerašė, tačiau jau greitai ji įsilies į šį gyvenimą.. :)




Tad dabar tik šie trys bus patys patys svarbiausi. Kitus sužinosite vėliau. :)
Ką manote apie juos?

...10 įrašas...

įspėjimas-

(įrašas nėra labai baisus, tad nuraminsiu. Taip pat šis įrašas bus LABAI svarbus visoje istorijoje. Tad įdėmiai viską skaitykite.)
Be to žinau,kad moku palikti intrigą.. :)

Gero skaitymo,

su meile- kūrėja Monika.

_______________________________________________________________________________

Ir į kambarį atėjo tas kurį sužeidžiau, Marius arba kitaip Lukas. Jie buvo su pirštinėmis, kaip gydytojo. Keli švirkštai.. Ir jie prie manęs artėja.. Pamačiau kaip jis man ištempė ranką ir aš pajutau lengvą skausmą kai man įdūrė vėl į tą pačią.. Skausmas buvo toks mažas lyg man būtų įgėlęs uodas.. Ir štai. Mano kūnas ir vėl atsilaisvino, bet man viduje taip negera.Per daug narkotikų dozės. Man taip negera, atrodo, kad aš viduje tiesiog degu.
Esu užsimerkusi ir kuo puikiausiai girdžiu vaikinų juoką kuris mane tiesiog žudė.. Kiek aš laiko čia esu? Man tai atrodo lyg amžinybė.. Aš gulėjau, iš pašalies atrodžiau kaip leisgyvė.. Girdėjau, kaip kambaryje jie dar daugiau juokiasi ir lyg į kažkokį kibirą kažką pila.. Jaučiu, kad prie manęs kažkas artėja. Šalta!! Šalta! Marius ant manęs užpylė visą kibirą ledinio vandens ir aš atrodžiau taip...Tokia šlapia.

- Ė tu,keltis,-suspaudęs mano ranką liepė Marius.

-Ką? Ko tu man davei,-apsvaigusi klausinėjau jo,

-Kelkis ir eik persirenkt,-numetė ant manęs savo marškinius,-ir greičiau,-užrėkė šis.

-Gerai jau,gerai..-nenorėjau daugiau jam prisidirbti.

Nuėjau į vonią kurioje buvo primėtyta tiek drabužių.. Visokiausių. Bet visgi nusiėmiau savo drabužius,juos numečiau, kadangi jie buvo šlapi. Užsidėjau tuos kvailus marškinius kuriuos man davė Marius. Negana to jie ir tai buvo purvini ir tai man sukėlė pasišlykštėjimą juo. Aš persirengiau, bet buvau be kelnių,kadangi jis man jų nedavė, tačiau tarp vonios kambaryje esančių drabužių kurie buvo švarūs ir išplauti atradau kelnes,kurias užsidėjau. Atročiau ant tiek kvailai, bet man buvo šalta, visa drebėjau.Ir dabar vis pagalvoju,kodėl jis mane dar laiko? Kam aš jam reikalinga..Tad persirengiau ir išėjau iš virtuvės, bet mano akis užkliudė ant skalbimo mašinos gulintys raktai. Kažin nuo kokių durų ir nuo ko jie? Tikiuosi man dabar pavyks kaip nors pabėgti.Bet nemanau, juk jie visi mane stebi, bet aš žinau,kad..

-Ieva lįsk greičiau iš vonios!-be galo piktai pasakė Marius.

-Neišeisiu iš čia!-išdrįsau atsikirsti.

-Pasakiau išeini, nes tau bus tik blogiau,-ramiai ištarė Marius.

Pasidaviau jam ir išėjau iš vonios. Dabar tas narkotikų poveikis kiek praėjo, tad ramiai be žodžių ir labai tyliai nuėjau iki kažkokio kambarėlio kuris matyt visų pamirštas. Tiesa pamiršau pasakyti,kad tuos raktus kuriuos radau ant skalbimo mašinos pasiėmiau su savimi,gal man jų prireiks. Prie to pamiršto kambario durų sedėjau ištisą valandą ir pastebėjau, kad manęs niekas nepasigędo. Gal bandyt sprukti? Bet ne.. Nepavyks. Reikia kaip nors nueiti į tualetą, ten mačiau,kad yra mano rankinė, gal man pavyks ją pasiimti ir joje susirasti telefoną. Dieve,kokia aš kvailė,kaip nesusiprotėjau,kad jau pirmai reikėjo savo rankinę išversti.. Paskambinčiau policijai ir Mariui bei jo draugams būtų galas,o aš ramiai parvažiuočiau namo.. Bet taip būna tik pasakose, šį kartą aš tikrai kažkur įkliuvau. Ir tikrai ne į gerų žmonių rankas.

-Kur ta merga dingo,-išgirdau kaip kalbėjosi tie vaikinai.

- Ką aš žinau. Išėjo vonios kambario ir prapuolė.. Juk negalėjo,pabėgti-ginčyjosi Marius.

-Bet tada kur ji dingo?-pradėjo kaltint Marių.

-Paleisk,gaidį,-išgirdau.

Kažką reikia daryt,aš nenoriu, kad Mariui pakenktų.

-Paleisk jį,-išbėgusi pasakiau.

-Mariau,duok penkis. Pavyko,-nusijuokė vienas.

-Dariau,man visada pavyksta,-nusijuokė jis,- ai Ievut, gal žinai kur dingo raktai?

-Kokie raktai?-apsimečiau kvaila.

-Tie patys kuriuos tu paėmei,-visiškai įsitikinęs pasakė Marius.
-AŠ?


Truputį tarp mūsų visų buvo tyla, tačiau jis prabilo. Ir taip piktai, kad man net pasidarė baisu.
-Taip, TU. Ir nedrįsk manęs apgaudinėt,-piktai kalbėjo Marius.
-Lukai,tai yra Mariau. Susitarkim. Aš noriu į tualetą, jei tu man leisi nueiti, aš tau grąžinsiu raktus.
-Tu manęs kvailiu nelaikyk,nes baigsis prastai,-pasipiktino Marius.
-Nejuokauju. Aš noriu į tualetą!!
-Gerai jau. Bet pirma raktai.
-Ne,pirma aš einu į tualetą.
-Gerai jau. Tik greičiau.
Per tą laiką kai įėjau į tualetą susiradau savo rankinę, bet velniava. Joje nebuvo nieko, ji buvo pilnai iškraustyta. Nei telefono,nei nosinių,nei piniginės,nei makiažo,galų gale net saldainių nebėra. Kaip aš dabar iš čia pabėgsiu.. Vienintelė viltis- tai, kad tarp drabužių rasiu savo telefoną arba ką nors panašaus. O gal netyčia net ir kompiuterį? Taip! Kompiuteris. Kokia aš kvailė, juk jis yra nešiojamas ir paslėptas tarp visų drabužių,rankšliuoščių. Kuo greičiau jį įsijungiau ir prisijungiau prie FACEBOOK. Mama dabar prie kompiuterio, ir tik čia galiu su ja susisiekt. Bet tik dabar mano akys nukrypo į laikrodį. O D-I-E-V-E. 12 valanda nakties. Ir nuo mamos pilna žinučių- Ieva kur tu? Grįžk namo! ir t.t. Ir dabar ji man neatrašo. Kaip tyčia. Ir metas išjungti kompiuterį, nes į duris tranko tas debilas.
-Ko nori?
-Greičiau. Mes ir taip tavimi nepasitikim,-piktai atrėžė Darius.
- O man pochui.
-Greičiau pasakiau, nes dar kartą kartoju, baigsis blogai.
-Tuoj. Man bloga,-suvaidinau vemenčią.
-O dieve,-pasibjaurėjo Marius.
Jie vis dar laukė prie durų ir man šovė mintis kaip pabėgti. Tik reikia viską daryti labai atsargiai, kad jie net nesusiuostų. Tad mano planas toks- pirmiausia ramiai pasedėti virtuvėje, tuomet atsirakinti duris, bet nee,jos gi atrakintos ir sprukti.


-Štai raktai,-ramiai pasakiau.
-Pagaliau. Be to tu toookia lėta, kad baisu,-pasišaipė Lukas.
-Man ir taip gerai,-nuobodžiai atsakiau.
-Joo,nevykelė,-tik tiek ir pasakė tas maniakas.
Taigi viskas vyksta pagal mano planą. Visi susėdo žiūrėti filmo, o aš kaip kokia debilė likau sedėti virtuvėje ir laukiau tinkamos progos pabėgti iš šito kvailo kambario,buto.. Nežinau, norėjau būti bet kur, tačiau tik ne čia. Tik ne čia kur bet kada mane gali primušti,išprievartauti,galų gale nužudyti.

01.25
Jie dar žiūri televizorių, o aš vos ne snaudžiu. Manau metas veikti, nes jie taip pat žiūriu, bet jau kaip sakant sugedęs šviesoforas. Tad dabar susiradau bet kurio striukę,tyliai persidėjau batus į kažkokias moteriškas šlepetes, atsidariau duris ir aš jau esu link dar vienų durų, kurias atsidarius- aš laisvėje. Ir aš lauke, aš laisva. Ir štai jos atidarytos- ir aš pradėjau bėgti. Ir man už nugaros-tie patys ,bet dabar ginkluoti. Jie mane vejasi.


Tai tik gaudynių PRADŽIA.




* laukite tęsinio. :p* be to šiandien įkelsiu veikėjų nuotraukas. :)

...9 įrašas...

-Gerai. Aš tau pasakysiu, kas aš esu per tas tavo vadinamas Lukas..
-Sakyk greičiau,-su ašaromis ir nusivylimu prašiau jo.

-Galiu pasakyti tik tiek, kad gailėsies , kad susipažinai su manimi..

-Sakyk po galais,-pradėjau šaukti.

-ėė ramiai tu. Gerai, aš esu ne joks Lukas ar panašiai. Mano tikrasis vardas yra Marius, daug kas vadindavo mane įvairiai. Vieni vadindavo žaibu, žinau kvaila. Bet dabar man tai nerūpi. O kodėl? Tik nesugalvok paklausti,žinok pasigailėsi,-piktai žvairavo į mane jis.

-Kodėl?

-Išdrįsai? Bravo. Todėl, kad aš visus darbelius kurie buvo paskirti man atlikdavau labai greitai ir svarbiausia kruopščiai. Toliau. Žinai ką? Kodėl merginos kurios bendravo su manimi nusižudydavo,arba jas kažkas NETYČIA partrenkdavo ar panašiai? Aš maniakas. Supranti?-degančiomis akimis pažiūrėjo į mane jis.- aš padarau taip,kad jos dingtų iš šio pasaulio. Esu ne vieną kartą sedėjąs kalėjime, bet pabėgdavau vis į kitą miestą ir manęs niekada neieškodavo toliau,kadangi labai sunkių nusikaltimų neatkasdavo. Taip pat esu išprievartavęs daug merginų ir jas po to nužudęs. Man patinka žudyti..-kažko nebaigė šis.

-Bet Lukai,tii tiksl tiksliau Mariau, kodėl tu toks tapai?!-verkdama klausiau jo.

-Nes man tai patinka,tu supranti? Neerzink manęs,mažute, nes įspėju, su manim nežais niekas.

-Nu pakalbėjot?-atėjo dar vienas.

-Taip,-aš atsakiau.

-Manau dar norėtum kaiką apie mane sužinoti,-pasakė Marius.

-Sakyk greičiau, aš nebegaliu daugiau..-visiškai sugniuždyta tariau.

-Aš esu narkotikų platintojas,-nusišypsojo šis.

-TU?!!!-vos nenualpusi ištariau.

-Aš. Ir ką? Nori tave jais pavaišinsiu?

-Ne,prašau.. Ne!-maldavau jo.

Jis man trenkė ir pasodino ant lovos. Kaip man skaudėjo. Atsimerkusi pamačiau kad jo draugai atnešė švirkštą ir maišelį su milteliais.. Tai narkotikai. OMG,OMG ką daryti,kaip pabėgti, kąą daryti. Bandžiau atsikelti,bet tas skausmas kuris nuo jo smarkaus smūgio. Ir dabar.. Auč, švirkštas jau suleistas, ir aš taippp.. Atsipalaidavau. Net praėjo tas skausmas.. Ir.. Marius jau ant žemės, nes spėjau šiaip ne taip papurtyt galvą ir spyriau jam. Iš visų jėgų kiek turėjau, bet mane dar laikė kiti vaikinai ir dabar dar stipriau. Ir štai viena vaza.. Ji netoli. Ir ji mano rankoje, už to gaidžio nugaros. Dabar sutelkiau visas jėgas ir trenkiau jam į nugarą ir ačiū dievui man pavyko! Jis mane paleido, nes jam trenkiau tiesiai į stuburą, o jo draugas mane paleido, juk draugas svarbenis. Aš atsikėliau, nors nuo narkotikų buvau kiek apsvaigus. Ir ėjau prie durų bandžiau pabėgti, bet.

-Kur eini,kale*?-nelabai gražiai išsireiškė Marius.

-Išleisk mane,maldauju tavęs!!!-netękusi jėgų parkritau prie durų. Narkotikai mane paveikė.

-Aš tave išleisiu? Atsistok.

Aš atsistojau nors man tai buvo be galo sunku, bet per kelias sekundes kaip per stebuklą atgavau jėgas, bet apsimetinėjau neturinčia jų. Tuomet atsistojau ir stovėjau kaip statula.

-Pasigailėsiu ir dabar tavęs nežudysiu. Man patinka tave kankinti. Turi dešimt sekundžių tarp šių raktų susirasti tą su kuriuo atsirakins durys ir išnešti iš čia savo snukį.

-Duok raktus,greičiau!!-pradėjau šaukti,apsipilusi ašaromis.

Jis man davė raktus, tačiau kas mane nustebino. Čia buvo tik du raktai. Jis pasikvietė savo sveikus draugus, o tą kurį sužeidžiau sutvarkė, tai yra užtvarstė. Jis buvo toks įniršęs.. Aš bandžiau atsirakinti duris, bet kas per nesąmonė?!! Nei vienas raktas iš jų netiko.. Dabar aš puoliau bėgti į virtuvę ir ant stalo radau pasitoletą, o vaikinai stovėjo prieš mane. Atrodė išsigandę nes pistoletą nukreipiau į Mariaus pusę. Vienas du ir .. Ką??? Jis tuščias!!! Man iš nugaros atsistojo vienas aukštas vaikinas ir jis mane per grindis nutempė į tą kambarį kur viskas ir prasidėjo.. Kur po galais aš įkliuvau?!
Ant stalo buvo pilna pakuočių narkotikų. Vienas atsinešė mano rankinę išėmė visus telefonus pinigus,matyt, kad negalėčiau niekam paskambinti.

Ir į kambarį atėjo tas kurį sužeidžiau, Marius arba kitaip Lukas. Jie buvo su pirštinėmis, kaip gydytojo. Keli švirkštai.. Ir jie prie manęs artėja..

*(atsiprašau už žodį kuris yra necenzūrinis, tačiau jo išvengti
 nelabai galėjau, nes kitaip vaizdingai nesigautų sakinys, be to šiandien
turėčiau parašyti tęsinį- 10 įrašą,kuris bus tikrai ilgas ir išsamus.

..8 įrašas..

Tyliai nusileidau, tik netyčia kaip žioplė susipainiojau, nes truputį kažkodėl sukosi galva. Nuėjau į tą kambarėlį. OMG. Nepasisekė.. Durys užrakintos. Ir po galais pro kur aš dabar pabėgsiu? Ieva galvok,galvok.. Turiu mintį! Pabėgsiu pro virtuvės langą, tik reikia, kad Lukas man padėtų.
Lukui parašiau žinutę, kad jis paliktų mašiną kur nors netoli ir paskambintų į duris, o kol mama nueitų ir pareitų aš spėčiau išeiti pro virtuvės langą.Taip! Aišku jis sutiko ir aš pro savo kambario langą stebėjau viską. Pamačiau kaip jis eina ties durų ir tyliai leidaus į apačią. Ir štai.. Skambutis į duris. Atsidariau langą per tą laiką mama nuėjo atidaryti durų, ten rado mažą kačiuką. Ei, iš kur Lukas jį gavo? Na, bet dabar nesvarbu.. Ir štai aš lauke, o geriausia tai, kai mama daro valgyt langas atidarytas. Ir aš jau lauke.!

-Ieva,na kaip? Pasisekė?-skubėdamas eiti iš kiemo paklausė Lukas.

-Na kaip matai pasisekė,aš su tavimi stoviu vidurį kiemo kur bet kada mus gali užtikti mama.
-Ai taipp. Bėgam,-pasiųlė greitu metu jis.

-Lukai tu mąstai ką sakai?? Aš juk su aukštakulniais!!!!

Nespėjus pasakyti šių žodžių jis mane kaip per kokias vestuves pasiėmė ant rankų ir nešė ligi mašinos. Ir štai mes saugūs sėdime mašinoje. Ačiū dievui viskas gerai, pavyko pabėgti, lovoje palikau žaislą, kad tipo miegu. Na, o dabar išklausinėsiu Luką.

-Kur mes važiuosim?Koks vakarėlis?

-Ieva negi tu patikėjai?-šėlmiška šypsena nusišypsojo jis,- mes važiuosim ne į jokį vakarėlį o pas mane į namus.

-Tu tu,-negalėjau pratarti nė žodžio.- KĄ????-be galo įniršusi tariau.- Kam aš puošiausi? Kodėl man melavai?!

-Supranti taip reikėjo. O kodėl suprasi vėliau..
-Išleisk mane!

-NE,-taręs šiuos žodžius Lukas užrakino mašinos dureles.

- Lukai, bet kodėl?

-Neklausinėk,-pašaipiai tarė jis. Ir net nepakėlė galvos o žiūrėjo į kelią.

Visą laiką kai mes važiavome sedėjau sukrėsta. Pasiruošiau vakarėliui, o dabar vietoj vakarėlio nežinia kas manęs laukia jo namuose. Aš juo nebegaliu pasitikėti. Mama buvo teisi,jis ne man. Kodėl aš jos ir vėl nepaklausiau? Ji ir vėl buvo teisi. Ir štai mes jau prie jo nuosavo namo,kuris buvo be galo gražus. Pala pala, tai jis kaip mama sako toks turtingas kaip ir aš?!

-Lukai,tu kaip mano mama sako tokio luomo kaip aš?!

-Taip. Dėl to tave čia ir atsivežiau..Ir dar ne vien dėl to.

Mes įėjome į jo namus jis nusivedė mane į didžiulį kambarį, kuriame buvo didžiulis plazminis televizorius,DVD,muzikos centras.. Ir daug filmų,taip pat šampanas,rožės.. ŽVAKĖS? Ką jis suplanavo?

-Matau nervinies,-ramiai pasakė Lukas.

-Nei kiek,-pamelavau, nors puikiai matėsi kaip virpa mano rankos.

Jis pasisodino mane ant sovos, mes kalbėjomės,gėrėm putojantį šampaną.. Vakaras toks gražus ir tikrai nereikia čia jokio vakarėlio.. Tai daug geriau.. Su juo man taip gera, ypač kai jį myliu..
Irr....... WTF?!!

Iš virtuvės atėjo grupė jo draugų. Visi tokie lediniai (perkeltine prasme). Beet ką jie čia daro? Aš visiškai nieko nesuprantu.!

-Tai ką Lukai, įvykdei tai ką reikėjo tau padaryti,-pasakė vienas,kuris tik ką išėjo iš dušo ir buvo apsiviniojęs savo apatinę kūno dalį rankšliuoščiu.

-Taip, Donatai. Kaip ir buvom susilažinę,-nusijuokė jis.

-Ei palaukit. Kas čia po galais darosi, koks čia sandoris?-įsiterpiau ir aš.

-Lukai,tu vargšei dar nieko nepasakei?-su pasitenkinimu pasakė vienas.

-Nee, kitaip ji nebūtų sėdus į mašiną.
-Lukai ką čia šneki? Nesuprantu.

-Klausyk įdėmei. Aš susisporinau su draugais, kad tave suviliosiu,atsitemsiu į namus išgersim šampano.. Ir pati žinai link ko einu. Bet įvygdžiau daugiau negu pusę užduoties ir galiu tau pasakyti- tu bjauri. Man bloga būti su tavim, man tu nepatinki. Per daug vaikiška ir nuobodi, nesidomi niekuom. Be to tu save laikai gražia? Dieve mėgsti juokus? Norėjau tave nusodint, kad turtingos tai nereiškia, kad valdo viską. Ir viskas nusodinau man tai pavyko puikiai. Žinok, kad tokia kaip tu nepatiks niekam. Kaip ir sakiau tu tokia vaikiška, dar stebiuosi, kad nesidomi barbytėmis. Įsikalk į savo kvailą galvą,mažute, kad tokios kaip tu vaikinų netraukia. Juk tu paauglė ir galvok apie paauglių reikalus. Dabar kur tu įkliuvai, ne žaidimas. Tad dabar tu gailėsies kad susipažinai su manimi. Galų gale tu net nežinai kas aš esu.

-L,Lukai..aaš nesitikėjau.. Pasitikėjau tavimi,maniau, kad viskas kas vyksta tarp mūsų yra tikra,-nespėjau pabaigti sakinio, nes mane pertraukė Lukas.

-Ir kas man iš to, kad kažką tu manei? Be to vaikinai palikit mus vienus, noriu išsiaiškinti su šita pasileidėle,-nutaikęs pašaipią šypseną sušnairavo į mane Lukas.

Pati nepajutau, kaip išriedėjo ašara..Tokia karti, kaip niekada..

-Na ką manau pasakiau viską tau. Bet tik šį vakarą.

-KOdėl tu taip padarei,kodėl? Už ką?

-Nedramatizuok. Viską paaiškinau. Tiesiog tu turtinga panelė, todėl ir nusodinau tave. Mažai merginų kurioms tą patį padarydavau pavyko išgyventi.. Juk žinai vakare pavojinga vaikščioti vienoms, arba netyčia gali namie kažkas padurti su peiliu.. O gal netyčia pakiša savo galvą po kilpa..

-Bet Lukai?! Tu maniakas??

-O tau tai labai rūpi?

-Taip, aš noriu žinoti su kuo susidėjau.

-Gerai. Aš tau pasakysiu, kas aš esu per tas tavo vadinamas Lukas..

Laukite tęsinio. Hahaha. :D

7 įrašas

-Dabar tau galas.

-Kąą??-nesupratęs nieko pradėjo šaukti jis.

Už jo nugaros buvo didelė pusnis, kurioje dar daugiau sniego.. Aš įsibėgėjau irr... Jis jau guli pusnyje, o aš guliu ant jo.. Mes tiek juokėmės..  Ir tas saldus bučinys..
-Ieva, man metas,-abėjingai tarė Lukas.

-Kur eisi,važiuosi,skrisi?-jo glėbyje viliojančiu balsu kalbėjau.

- Šiandien žadėjau mamai, kad sesę pas gydytojus nuvešiu..-paslaptingai ištarė jis.

-Lukai,tu man neminėjai, kad turi seserį. Gal dar ko nors man nesakei?-šiek tiek su kibirkštėle pykčio tariau.

-Papasakosiu kitą kartą,iki.-pabėgo jis.

-Iki..

Vien dėl to, kad jis man daug apie save nepapasakojo,dingo nuotaika kuri prieš kelias minutes buvo iš tiesų puiki. Na, bet yra kaip yra manau, kad pats metas namo,kol negrįžo mama ir tikiuosi jei jau grįžo, neužtiko manęs pusnyje su Luku.. Kitaip man šakės.

-Ieva,palauk,-įėjusi į namus ir prieš lipdama į viršų išgirdau balsą.

Tuomet nusileidau žemyn, ir aišku, kad tai kaip ir visada manęs laukė mama su tikrai šimtu procentu pilna pamokslų galva. O aš jų taip nepakenčiu ypač kai juos sako mama..

-Ko?-piktai atrėžiau.

- Kas tas vaikinas?

-Koks vaikinas?-apsimečiau kvaile.

-Tas su kuriuo bučiavaisi pusnyje. Negi ten vėl tas valkata?

-Taip tai Lukas, bet tau mama dar kartą kartoju, jis ne VALKATA.

-Ką ne valkata. Aš išsiaiškinau iš kokios jis giminės, kad jie nėra turtingi.

-Mama,baik. Mane tu jau užknisi. Tu viską lygini su pinigais, o man pinigai mažiausiai rūpi,-įniršusi pradėjau kelti balsą.

-Nekelk balso IEVA!-supykusi šnypštė ši.

-Aj,-piktai tariau ir išėjau iš virtuvės.

-Ieva!

Į jos pasakymą Ievą atsakiau labai lengvai- viršuje piktai iš visos jėgos užtrenkiau duris. Aš nebegaliu gyventi čia.. Nebegaliu. Man jau atsibodo kiekvieną dieną rietis su ja dėl to, kad aš myliu Luką.. 

Staiga prie durų priėjo mama:

-Atidaryk duris reikia pasikalbėti.

Nieko neatsakiau, nes tuo metu skaičiau sms žinutę nuo Luko.. Tiesa jis parašė, kad šiandien vakarėlis į kurį jis mane kvietė eiti kartu..Bett.. Aš manau, kad šiandien niekaip nepaspruksiu iš namų.. Nebent..

Atidariau duris.

-Mama, aš šiandien išeisiu vakare.

-Kur? Ar aš tau leidau?

-O man nesvarbi tavo nuomonė,-šaltame veide ištariau šiuos žodžius.

-Ką pasakei? Viskas, tau namų areštas.

-Gerai,-ramiu balsu atsakiau.

Mama išėjo. Pfu, dabar kaip beliks pabėgt tai tik vienas galvosūkis. Dabar man iš namų reiks pabėgti maždaug.. Po dviejų valandų, nes devynioliktą valandą, jau turiu būtų kažkur apie pusę kilometro nuo namų,kad mama nesusigaudytų. Bet ką čia dabar sugalvojus.. 

Mano žvligsnis nukrypo į langą. Hm. Žinau! Nusileisiu į pirmo aukšto kambariuką kur sukrauti seni daiktai, tuomet išlipsiu pro langą.. Ir tyliai pabėgsiu. Taip taip taip!

Taigi per pusvalandį susiradau smėlio spalvos suknelę, kuri nebuvo labai ilga ir išsipūtus. Kukli bet graži,tuomet rankose- delninukė kurios spalva juoda, tiesa pamiršau paminėti, kad suknelė turėjo juodą diržą, tad priderinti pavyko. Visą šitą pirkau išleistuvėms. Ir galų gale-juodi bateliai kurie manau taip pat puikiai tiko. Tokie “buki“ kokius ir mėgstu.. Na ir ką metas lipti į pirmą aukštą..

Tyliai nusileidau, tik netyčia kaip žioplė susipainiojau, nes truputį kažkodėl sukosi galva. Nuėjau į tą kambarėlį. OMG. Nepasisekė..

Laukite tęsinio.

Jau vasario 1 dieną,ši istorija bus vėl aktyviai rašoma. Dabar nėra laiko, neturiu minčių, o kai jos atsiranda tiesiog nespėju parašyti.

Taigi atsiprašau visų, kad teks laukti, bet jei jau išlaukėte tiek- išlauksite ir dar tiek pat. :)

Tai tiek.

6 įrašas

Šiandien atsikėliau kaip niekada anksti.. Jaučiuosi puikiai- susitaikiau su Luku, dabar mes iš vakarykščio bučinio spėju esame pora, bet aš jo šiandien to paklausiau. Geriausia tai, kad mamos nėra namuose, kad ji nežino to, kas vyksta ir, kad aš dvi savaites gyvensiu viena. Tai nerealiausia.

Taigi kaip ir kiekvieną rytą susišukavau savo žvilgančius plaukus, pailginau blakstienas, lūpas pasidažiau blizgiu, kuprinė ant pečių ir metas į mokyklą.

Po galais, amžinai viską turi kažkas sugriauti. Dabar jau 7.50 kaip aš spėsiu nueiti į mokyklą, kai trumpiausiai einu 30 minučių? Tai galvodama pamačiau Luko mašiną kuri laukė manęs kieme. Na tai jau praskaidrino blogai prasidėjusią dieną. Įlipau į jo juodą.blizgančią,naują mašiną.

-Labas rytas,Lukai,-miela šypsena nusišypsojau jam.

-Sveika,-ir vėl jis kalbėjo viliojančiu balsu.

-Lukai?-truputį neramiu balsu paklausiau,tiesa mes jau važiavom.

-Taip?

-Truputį nemalonu klausti,bet .. Mes pora ar kaip?-išsprūdo.

-Na kaip aš suprantu taip,-kelioms sekundėms atsisuko jis į mane.

-Aišku,-patenkinta nutilau.

-Nepadėkosi, kad atvažiavau tavęs pasiimti?-nusijuokė jis.

-Ach,taip. Ačiū,-nusijuokiau.

Aš su juo nuėjau į rūbinę pasikabinom striukes ir kartu nuėjome į dailės pamoką.

Mes sėdėjome kartu viename suole, tad per dailę susirašinėjom laiškeliais, bet.

Bet didelis bet. Pirmą kartą mums nepasisekė, mus pastebėjo mokytoja:

-Ieva!! Lukai!!-pradėjo cypti ši per pamoką.

-Taip?-vienu metu kartu pasakėm.

-Ką jūs darot per pamoką?-toliau pamokslavo.

-Klausom jūsų,-mandagiai pasakiau.

-Ach mat kaip? O kas per rašteliai! PO PAMOKŲ,-tai ji pabrėžė labiausiai.

Aš ir Lukas tylėjome,bet jis tą tylą nutraukė:

-Bėgsim?

-Mes? Kur?-tyliai sukikenau.

-Taip mes, po pamokų, kad nereikėtų su šita harpija kalbėt dėl to,kaip elgiamės per pamoką,-nusijuokė ir jis.

-Bet aš nebandžius,-truputį išraudau.

-Visada būna pirmas kartas. Tai bėgsim?-nusijuokė jis.

-Ok.

Likusią pamokos dalį praleidome sėdėdami tyliai ir stengėmės nekristi mokytojai į akis. Prasedėjom ir antrą ir trečia pamokas, susirašinėjom rašteliais, rašėm, kad mylim vienas kitą.. Jei tai būtų kiekvieną dieną, manau gyvenimas būtų toks nuostabus..Visą fizikos pamoką sąsiuvinio paraštėje piešiau širdeles, ir galvojau apie jį.. O tai ką mokytojas aiškino tiesą sakant mano dėmesio net nepritraukė. Pagaliau pertrauka.

-Ieva? Bėgam į parduotuvę?-pribėgęs Lukas paklausė.

-O tai ką ten pirksim?-nusišypsojau.

-Man reikia cigarečių.  

-Tu rūkai?-nusistebėjau.

-Šiek tiek, o kas?

-Nieko, aš irgi šiek tiek,-nusišypsojau,- mes panašūs.

-Joo,-nusijuokė,-tai bėgam,kol pertrauka?

-Gerai.

Tad mes truputį pasišnekučiavom ir nubėgom į parduotuvę. Surūkėm po cigaretę, kurios pirmas dūmas buvo pats kvapniausias.. Pasedėjom,pasikalbėjom ir aš iš jo gavau antrą bučinį.. Jis buvo žymiai geresnis nei vakar.

-Gal einam į pamoką?

-Galim,-atsakė šis.

Kaip tik laiku atėjom į klasę, visi į mus keistai žiūrėjo..? Kodėl? 

-Lukai, gal einu aš į suolą,-susigėdusi kalbėjau.

-Eik,aš viską sutvarkysiu.

Aš truputį Luko nesupratau. Jis nuėjo prieš klasę ir pradėjo kalbėt:

-Taigi taigi, mes čia susirinkome sugėdinti biologijos mokytoją prieš visą klasę. Kas su manimi?

-Aš!-tarė Lina.

-Ir aš!-sušuko Karolina.

-Ir mes,-tarė grupė klasiokų.

Lukas pasiėmė iš kuprinės adatą ir lipnią juostelę. Adatą jis su žirklėmis šiaip ne taip sukarpė į mažas dalelytes ir ant kėdės užklijavo su lipnia juosta. Aš pasakiau:

-Ahh,skaudės,-nusijuokiau.

Visa klasė pradėjo linksmai juoktis + tai paskutinė pamoka. Mokytoja įėjo į klasę, ir matė kaip visi kikena. 

-Viskas,gana. Aš į pastabų sąsiuvinį įrašysiu pastabą visai klasei.

Visa klasė tuo metu pradėjo dar labiau juoktis ir dabar jau visi vos ne griuvo iš kėdžių ir štai.. Mokytoja jau sėdasi ant kėdės ir..

-AUČ!

Visa klasė griuvo iš suolų, tik vienas atsiskyrėlis pradėjo burbėti:

-Kas čia juokinga jum. Mokytojai nelaimė, o jūs juokiatės.

-Tai dar tu mažiuk, nueik paguost ją,-pasakė Dovilė.

-Ir nueisiu,-atkirto Dovydas.

Visa klasė vien tik iš jo žodžių krito. Na kaip Lukas šiandien kai rūkėm sakė- su adatom senas bet geras triukas. Pamokos baigtos, mes su Luku bėgome.. Jis mane parvežė namo ir vietoj atsisveikinimo mes mūsų susitikimą pabaigėm lauke. Jis pradėjo mane vytis aš paslydau ir kritau tiesiai į pusnį . Jis norėjo mane išmaudyti sniege ir jam pavyko. Jis mane ten ilgai laikė prirėmęs, kol aš sušalau ir jis mane paleido.

-Gerai einu,-šlapia kaip viščiukas pasakiau.

-Iki,-nusiuntė jis man oro bučinį.

Ruošėsi sėsti į mašiną, bet aš jį pakviečiau ir jis aišku atėjo, aš jį apkabinau,pabučiavau ir eilinį kartą tyliai į ausį sukuždėjau:

-Dabar tau galas.

_________________________________

Laukite tęsinio.

5 įrašas

-Kur nors skubi?-paklausė vienas,tiesa jo balsas buvo man kažkur girdėtas.

-Prisimeni, ką tau šiandien sakiau valgykloje?-pašaipiai pasakė kitas.

Dabar aš viską supratau. Tai tie patys iš valgyklos dvyliktokai. Bet kas viduryje? Stengiuosi spėti ir tai greičiausiai Lukas.. Taip! Logiška, juk jie šiandien sakė, galėsi tai pasakyti jam vakare tiesiai į akis.. O NE, kas manęs laukia.. Tačiau apsimesiu kvaile ir dėl įdomumo paklausiu kas jie tokie.
-Kas jūs?-apsimečiau kvaile.
-Neapsimetinėk kvaile, mes tie patys dvyliktokai ir Lukas, tas kurį tu įskaudinai,-jie stengėsi užversti visą kaltę man.
Lukas dar iki šiol nepasakė absoliučiai nieko. Tylėjo kaip pelė po šluota.Mačiau, kad Lukas juokėsi kerštingu juoku, tokiu, kurio niekada iš jo lūpų nemačiau.
Gal man bėgti? Bet ne, tai pasirodytų per daug vaikiška, tačiau aš tylėjau, nes nežinojau ką pasakyti. Buvau visa lyg suakmenėjusi.

Vaikinai pradėjo kažką aptarinėti ir man buvo puiki proga eiti tolyn, bet aš kažko laukiau,kažko tikėjausi.
Pastebėjau, kad Lukas piktai bet lėtai artėjo prie manęs, o aš ėjau nuo jo toliau, tačiau buvau atsisukusi į jį.. Už nugaros buvo siena į kurią aš netyčia atsitrenkiau, tačiau Lukui tai buvo puiki proga. Pasirodo jis yra stiprus, gal prisigėrė energetinių gerimų? Na aišku, aš juokauju.
Jis paspartino žingsnį, o aš neturėjau kur eiti, teko stovėti prie sienos ir tikėtis kad nieko blogo nebus.
Lukas žaibišku greičiu priartėjo prie manęs. Prirėmė prie sienos.
Žiūrėjo tiesiai man į akis. Keliom minutėm aš nutilau ir grožėjausi juo,jo viliojančiu žvilgsniu.

-Ieva,pasakyk man dabar ir čia tą patį ką sakei mano draugams, geriau tau žinomiems kaip dvyliktokams per pertrauką valgykloje. Pasakyk tai dabar,-prašė jis.
Negi jis nesupranta, kad mane skaudina prašydamas pasakyti tai ką sakiau jo draugams šiandien? Bet aš pati supratau, kad jį įskaudinau ir jis man nori atkeršyti tuo pačiu.
-Pasakyk,netylėk,-viliojančiu balsu kalbėjo jis.
-Ką tu nori išgirsti?-apsimečiau šalta ir abėjinga.
-Tai, ką sakei mano draugams valgykloje.
-Ne,negaliu,-prieštaravau.
-Kodėl?
-Ne..
-Pasakyk gi, juk prieš mano draugus buvai tokia drąsi.
-Lukai prašau, ne.. Neskaudink manęs.
- O tu supranti, kad įskaudinai mane?-nenustojo kartoti jis,- Tu supranti?  Nors mes bendravom tik kelias dienas, tu man pasidarei labai artima, atrodo lyg bendraučiau su tavimi daug metų.
-Lukai,aš,-negalėjau pabaigti sakinio.
-Ką tu? Tu tik pakėlus galvą vaikštai, tau nerūpi, kad tu kitiems žmonėms sugriauni gyvenimą,-vis dar prie sienos prirėmęs mane kalbėjo jis.
-Dar ir kaip rūpi. Ir iš viso kodėl tu mane laikai? Sakai tai ką galvoji, o aš negaliu pasakyti nieko, tik turiu klausyti tavęs.
Tuomet jis mane truputį paleido, bet vistiek dar laikė.
-Ką nori pasakyti,m? Žeidžiančius žodžius?
-Jei tau žodžiai- AŠ TAVE MYLIU žeidžiantys, tai geriau leisk man eiti.
Lukas nutilo. Dabar jis alsavo į mane.  Tie žodžiai jį sukrėtė, nes pamačiau, jog iš jo rudų akių krenta ašaros.
-Dabar supranti?-švelniai tariau.
Jis buvo nuleidęs galvą žemyn, tačiau aš ją pakėliau. Ir negaišdama laiko pasakiau-
-Atleisk man ir prašau neverk. Juk vyrai neverkia.
Jis pasižiūrėjo į mane savo blizgančiomis akimis:
-Nuo dabar verkia. Ieva,kodėl tik dabar tai pasakei?
-Neišdrįsau.
AŠ nuleidau galvą, nes pajutau kaltę, bet jis ją pakėlė, pasižiūrėjo į mano žvilgančias akis ir pabučiavo.
-Iki rytojaus,-nuoširdžiai nusišypsojo jis.
-Iki,-sugebėjau ištarti tik tiek.

*    *    * 


Jis su draugais išvažiavo, o aš stovėjau, bet pagaliau nusprendžiau eiti namo.
Šios dienos aš niekada nepamiršiu, nes ji ta diena, nuo kurios prasidėjo mano normalus, pilnavertis gyvenimas.

4 įrašas

Tie kvaili dvyliktokai stovėjo už mano nugaros, tačiau aš stengiausi į juos nekreipti per daug dėmesio. Bet man nepavyko, nes man buvo neramu.

Vis girdėjau, kad jie už mano nugaros kuo tolyn tuo garsyn juokiasi.

-Ei tu,-už nugaros išgirdau balsą kuris manau kvietė mane,-atsisuk.

-Ji bijo,-pasakė dar kažkoks kvailys.

-Jūs čia man?-neatsisukusi tyliai pasakiau. Gal neišgirs?

-Tai ne žinok,sau,-pašaipiai nusijuokė kažkuris.

-Kodėl jūs mane kviečiat?-apsimečiau angelėliu.

-Tai ko Luką metei?-iš lempos paklausė vienas.

Viskas aš privalau atsisukti ir pamatyti kas ten per gyvenimu nusivylę žmonės.

Atsisukau- o ten savaime aišku (spėju), kad Luko draugai. Ir jie visi kaip nesveiki spoksojo į mane.

-Pirmiausia aš jo nemečiau, nes iš viso mes net nebuvom pora,-piktai atrėžiau.

-Bet tu nesupranti, kad padarei didžiausią klaidą savo gyvenime?-pašaipiai kalbėjo kvailas blondinas.

-Žinot,didžiausia klaida iš viso yra ta, kad su juo susipažinau,-piktai pasakiusi nesusivaldžiau ir trenkiau padėklą tiesiai į žemę.

-Galėsi tai jam tiesiai į akis pasakyti šiandien vakare,-pasakęs tai,dvyliktokas ir jo draugai išėjo iš valgyklos,o aš kaip kokia atsiprašant debilė likau stovėti ir raudonuoti. Visi į mane spoksojo, o jausmas ne iš maloniausių. RIMTAI.

_________________________________________________________________

Valgykloje visą laiką kol valgiau buvau išraudusi, bet šiaip ne taip pavalgiau ir ėjau į pamoką.

Nors ir kokia nesėkminga diena- ne gana to pavėlavau ir į pamoką, bet ačiū dievui mokytojas net nepastebėjo ir aš ramiai bei tyliai įsijungiau į tai ką sakė mokytojas.

*   *   *

Visiškai nepastebėjau kaip greitai pralėkė pamokos. Metas eiti namo. Pirmiausia nuėjau į rūbinę, pasiėmiau striukę ir atsisukau pasižiūrėti į Luką,.. Neištvėriau, tačiau ir jis į mane žiūrėjo, tad deja mūsų žvilgsniai susidūrė, bet aš pastebėjau tik tiek, kad jis į mane žiūrėjo tiek nusivylusiu tiek pasikėlusiu žvilgsniu.. Man čia kažkas neaišku., bet apie tai aš dabar nesiruošiu daugiausiai galvoti ir nenoriu kelti sau papildomo galvos skausmo.

Grįžusi namo aš tiesiu taikymu lėkiau į kambarį paruošti namų darbus, išsimaudžiau duše.

Šiandien man teniso treniruotė, tad ko labiausiai nekenčiu tai to, kad teks aplamai ten eiti vakare. O juk vakare pilna visokių durnelių kurie neturi ką veikti. 

Prieš išeinant iš namų nuėjau į virtuvę atsigerti vandens, bet kaip ir visada nuo mamos raštelis, tiesa neminėjau, kad ji yra išvykusi į verslo susitikimą, tad esu namuose viena. Raštelyje perskaičiau-

“ Ieva, kai eisi į treniruotę nepamiršk užrakinti namų, nes tu tai dažnai pamiršti ir prašau neeik su aukštakulniais, juk slidu lauke. Dar išsiplosi ir būsi lyg išklotinė. Sėkmės.

         

                                                                                                 Mama.“

Pirmoji mintis šovusi į galvą- “O taip, pagal tave aš viską visada pamirštu, bet kad tu pamiršti išjungti viryklę kai pagamini valgyt, tai čia pagal tave ne problema. O su aukštakulniais aš eisiu ir prašyk  kiek nori“.

Taigi užrakinau namus kaip mama prašė, tačiau ėjau su aukštakulniais..

Atėjus į treniruotę prabuvau ten valandą kiek ir ji truko, tuomet ėjau namo.

Vakare eiti vienai nėra jauku ypač kai už mano nugaros ėjo būrys vaikinų kurie gėrė ir dar šūkavo.

Negi jie seka mane?

*   *   *

Negaliu patikėti. Ten grupė “maniakų“ su savo vadu? (ne tiesiogine prasme aišku).

3 įrašas

Užlipau į kambarį paruošiau pamokas.. Lyg ir viskas.. TIK. VELNIAS, pamiršau jam parašyti..

Bet nemanau, kad jis supyks.. Nors, dabar galėčiau jam parašyti, beet kur tas kvailas telefonas. Spėju palikau svetainėje, o mama jį pasiėmė, kad nesusisiekčiau su Luku.

-Mama, kur mano telefonas?!-šaukiau iš antro aukšto.

-Pas mane,-ramiai atsakė ši.

-Taip ir galvojau,-sukuždėjau sau po nosimi.

Visą vakarą turėjau prasedėti ir skaityti knygas,nes nebuvo absoliučiai ką veikti.

Priguliau ir užmigau..

_________________________________________________________

-Ieva! Kelkis,-išgirdau kaip ir kiekvieną rytą mamos spiegimą.

-Keliuos,keliuos..-neatsikalbinėdama pasakiau.

Atsikėliau,susiruošiau ir ėjau pėsčiomis pirmą kartą pėsčiomis į mokyklą. 
Kaip keista, pirmą kartą taip manau, kad savo gyvenime nepasitikrinau savo telefono, gal jame šimtai žinučių..
Pasitikrinau telefoną ir taip ten yra sms žinučių bet jų savaime aišku ne šimtas.. Ir po galais visos nuo Luko..
Skaitau ir galvoju-Lukai, kad tu žinotum, jog man patinki.. Negi viskas iš simpatijos virs į meilę..? Tikiuosi ne, nes jei virs meile- ji bus man nepasiekiama.
Užsisvajojusi ir eidama net nepastebėjau kaip priėjau mokyklą.. Nors čia jau antra diena man- bet vis negaliu ja atsigrožėti.
-Labas, Ieva!-eidama prie laiptų sustojo ir pasisveikino su manimi Lina.
-Labas,Lina,-nusišypsojau.
-Eime kartu į pamoką?
-Galim,-sutikau.


Tarp mūsų abiejų kalba vis nesirišo ir aš nesiruošiau net jos pradėti, nors būtų visai nieko geriau susipažinti su Lina.. O ji sakyčiau yra gan draugiška, bet iš pašalies..
-Rūkai?-iš lempos paklausė.
-Kartais,-atsakiau.
-Aišku,-lyg ir nustebusi atsakė.


Daugiau mes su Lina nesikalbėjom, aš laukiau prie klasės ir.. Jis. Ten stovi Jis, Jis ateina.. O ne. Aš vėl išraudau. Pastebėjau, kad jis lyg ir supykęs ant manęs, net neatsisuko. Na ir gerai, man bus ramiau. Tikiuosi.
-Labas,-išgirdau balsą už nugaros. Tai jis.
-Sveikas,-lyg kažko užpykusi pasakiau, bet stengiausi tai tik suvaidinti.
-Pyksti?- maloniai paklausė jis savo nuostabiu balsu.
-Ne.-tik ir sakiau trumpus atsakymus.
-Tai kas yra?
-Mes negalime nei draugauti nei aplamai bendrauti,-šaltai tariau.
-Bet kodėl?
-Negaliu ir tiek.
-Kodėl?!
-Lukai, prašau neklausk, man bus gėda pasakyt.
-Sakyk, nekankink manęs.
-Man uždraudė mama. Suprask, kad aš kai esu “turtuolė“ ir mano mama nenori, kad aš bendraučiau su tokio lygio kaip tu, neįsižeisk. Bet aš tikrai tavęs nelaikau žemo lygio žmogumi.
-Viskas aišku,-įskaudintas tarė jis,-sudie visiems laikams.
Aš nutilau. Kodėl aš jam taip pasakiau? Juk galėjau pasakyti- “bendraukim tik mokykloj,kol susitarsiu mama“.. Ne nu velnias. 
Užsigalvojau per ilgai, o jau štai ir pamoka. Visą pamoką absoliučiai sedėjau kaip sukaustyta, norėjau pasisukti į Luką, bet pabijojau, kad ir jis į mane žiūrės.
_____________________________________________
Prasedėjau visą pamoką be nuotaikos, net pati stebiuosi, kad kažką išmokau.
Po pamokos ėjau į valgyklą. Stovėjau eilėje ir prie manęs priėjo 12-okai ir ne gana to,prisikabino...