3 įrašas

Užlipau į kambarį paruošiau pamokas.. Lyg ir viskas.. TIK. VELNIAS, pamiršau jam parašyti..

Bet nemanau, kad jis supyks.. Nors, dabar galėčiau jam parašyti, beet kur tas kvailas telefonas. Spėju palikau svetainėje, o mama jį pasiėmė, kad nesusisiekčiau su Luku.

-Mama, kur mano telefonas?!-šaukiau iš antro aukšto.

-Pas mane,-ramiai atsakė ši.

-Taip ir galvojau,-sukuždėjau sau po nosimi.

Visą vakarą turėjau prasedėti ir skaityti knygas,nes nebuvo absoliučiai ką veikti.

Priguliau ir užmigau..

_________________________________________________________

-Ieva! Kelkis,-išgirdau kaip ir kiekvieną rytą mamos spiegimą.

-Keliuos,keliuos..-neatsikalbinėdama pasakiau.

Atsikėliau,susiruošiau ir ėjau pėsčiomis pirmą kartą pėsčiomis į mokyklą. 
Kaip keista, pirmą kartą taip manau, kad savo gyvenime nepasitikrinau savo telefono, gal jame šimtai žinučių..
Pasitikrinau telefoną ir taip ten yra sms žinučių bet jų savaime aišku ne šimtas.. Ir po galais visos nuo Luko..
Skaitau ir galvoju-Lukai, kad tu žinotum, jog man patinki.. Negi viskas iš simpatijos virs į meilę..? Tikiuosi ne, nes jei virs meile- ji bus man nepasiekiama.
Užsisvajojusi ir eidama net nepastebėjau kaip priėjau mokyklą.. Nors čia jau antra diena man- bet vis negaliu ja atsigrožėti.
-Labas, Ieva!-eidama prie laiptų sustojo ir pasisveikino su manimi Lina.
-Labas,Lina,-nusišypsojau.
-Eime kartu į pamoką?
-Galim,-sutikau.


Tarp mūsų abiejų kalba vis nesirišo ir aš nesiruošiau net jos pradėti, nors būtų visai nieko geriau susipažinti su Lina.. O ji sakyčiau yra gan draugiška, bet iš pašalies..
-Rūkai?-iš lempos paklausė.
-Kartais,-atsakiau.
-Aišku,-lyg ir nustebusi atsakė.


Daugiau mes su Lina nesikalbėjom, aš laukiau prie klasės ir.. Jis. Ten stovi Jis, Jis ateina.. O ne. Aš vėl išraudau. Pastebėjau, kad jis lyg ir supykęs ant manęs, net neatsisuko. Na ir gerai, man bus ramiau. Tikiuosi.
-Labas,-išgirdau balsą už nugaros. Tai jis.
-Sveikas,-lyg kažko užpykusi pasakiau, bet stengiausi tai tik suvaidinti.
-Pyksti?- maloniai paklausė jis savo nuostabiu balsu.
-Ne.-tik ir sakiau trumpus atsakymus.
-Tai kas yra?
-Mes negalime nei draugauti nei aplamai bendrauti,-šaltai tariau.
-Bet kodėl?
-Negaliu ir tiek.
-Kodėl?!
-Lukai, prašau neklausk, man bus gėda pasakyt.
-Sakyk, nekankink manęs.
-Man uždraudė mama. Suprask, kad aš kai esu “turtuolė“ ir mano mama nenori, kad aš bendraučiau su tokio lygio kaip tu, neįsižeisk. Bet aš tikrai tavęs nelaikau žemo lygio žmogumi.
-Viskas aišku,-įskaudintas tarė jis,-sudie visiems laikams.
Aš nutilau. Kodėl aš jam taip pasakiau? Juk galėjau pasakyti- “bendraukim tik mokykloj,kol susitarsiu mama“.. Ne nu velnias. 
Užsigalvojau per ilgai, o jau štai ir pamoka. Visą pamoką absoliučiai sedėjau kaip sukaustyta, norėjau pasisukti į Luką, bet pabijojau, kad ir jis į mane žiūrės.
_____________________________________________
Prasedėjau visą pamoką be nuotaikos, net pati stebiuosi, kad kažką išmokau.
Po pamokos ėjau į valgyklą. Stovėjau eilėje ir prie manęs priėjo 12-okai ir ne gana to,prisikabino...