4 įrašas

Tie kvaili dvyliktokai stovėjo už mano nugaros, tačiau aš stengiausi į juos nekreipti per daug dėmesio. Bet man nepavyko, nes man buvo neramu.

Vis girdėjau, kad jie už mano nugaros kuo tolyn tuo garsyn juokiasi.

-Ei tu,-už nugaros išgirdau balsą kuris manau kvietė mane,-atsisuk.

-Ji bijo,-pasakė dar kažkoks kvailys.

-Jūs čia man?-neatsisukusi tyliai pasakiau. Gal neišgirs?

-Tai ne žinok,sau,-pašaipiai nusijuokė kažkuris.

-Kodėl jūs mane kviečiat?-apsimečiau angelėliu.

-Tai ko Luką metei?-iš lempos paklausė vienas.

Viskas aš privalau atsisukti ir pamatyti kas ten per gyvenimu nusivylę žmonės.

Atsisukau- o ten savaime aišku (spėju), kad Luko draugai. Ir jie visi kaip nesveiki spoksojo į mane.

-Pirmiausia aš jo nemečiau, nes iš viso mes net nebuvom pora,-piktai atrėžiau.

-Bet tu nesupranti, kad padarei didžiausią klaidą savo gyvenime?-pašaipiai kalbėjo kvailas blondinas.

-Žinot,didžiausia klaida iš viso yra ta, kad su juo susipažinau,-piktai pasakiusi nesusivaldžiau ir trenkiau padėklą tiesiai į žemę.

-Galėsi tai jam tiesiai į akis pasakyti šiandien vakare,-pasakęs tai,dvyliktokas ir jo draugai išėjo iš valgyklos,o aš kaip kokia atsiprašant debilė likau stovėti ir raudonuoti. Visi į mane spoksojo, o jausmas ne iš maloniausių. RIMTAI.

_________________________________________________________________

Valgykloje visą laiką kol valgiau buvau išraudusi, bet šiaip ne taip pavalgiau ir ėjau į pamoką.

Nors ir kokia nesėkminga diena- ne gana to pavėlavau ir į pamoką, bet ačiū dievui mokytojas net nepastebėjo ir aš ramiai bei tyliai įsijungiau į tai ką sakė mokytojas.

*   *   *

Visiškai nepastebėjau kaip greitai pralėkė pamokos. Metas eiti namo. Pirmiausia nuėjau į rūbinę, pasiėmiau striukę ir atsisukau pasižiūrėti į Luką,.. Neištvėriau, tačiau ir jis į mane žiūrėjo, tad deja mūsų žvilgsniai susidūrė, bet aš pastebėjau tik tiek, kad jis į mane žiūrėjo tiek nusivylusiu tiek pasikėlusiu žvilgsniu.. Man čia kažkas neaišku., bet apie tai aš dabar nesiruošiu daugiausiai galvoti ir nenoriu kelti sau papildomo galvos skausmo.

Grįžusi namo aš tiesiu taikymu lėkiau į kambarį paruošti namų darbus, išsimaudžiau duše.

Šiandien man teniso treniruotė, tad ko labiausiai nekenčiu tai to, kad teks aplamai ten eiti vakare. O juk vakare pilna visokių durnelių kurie neturi ką veikti. 

Prieš išeinant iš namų nuėjau į virtuvę atsigerti vandens, bet kaip ir visada nuo mamos raštelis, tiesa neminėjau, kad ji yra išvykusi į verslo susitikimą, tad esu namuose viena. Raštelyje perskaičiau-

“ Ieva, kai eisi į treniruotę nepamiršk užrakinti namų, nes tu tai dažnai pamiršti ir prašau neeik su aukštakulniais, juk slidu lauke. Dar išsiplosi ir būsi lyg išklotinė. Sėkmės.

         

                                                                                                 Mama.“

Pirmoji mintis šovusi į galvą- “O taip, pagal tave aš viską visada pamirštu, bet kad tu pamiršti išjungti viryklę kai pagamini valgyt, tai čia pagal tave ne problema. O su aukštakulniais aš eisiu ir prašyk  kiek nori“.

Taigi užrakinau namus kaip mama prašė, tačiau ėjau su aukštakulniais..

Atėjus į treniruotę prabuvau ten valandą kiek ir ji truko, tuomet ėjau namo.

Vakare eiti vienai nėra jauku ypač kai už mano nugaros ėjo būrys vaikinų kurie gėrė ir dar šūkavo.

Negi jie seka mane?

*   *   *

Negaliu patikėti. Ten grupė “maniakų“ su savo vadu? (ne tiesiogine prasme aišku).