Jau vasario 1 dieną,ši istorija bus vėl aktyviai rašoma. Dabar nėra laiko, neturiu minčių, o kai jos atsiranda tiesiog nespėju parašyti.

Taigi atsiprašau visų, kad teks laukti, bet jei jau išlaukėte tiek- išlauksite ir dar tiek pat. :)

Tai tiek.

6 įrašas

Šiandien atsikėliau kaip niekada anksti.. Jaučiuosi puikiai- susitaikiau su Luku, dabar mes iš vakarykščio bučinio spėju esame pora, bet aš jo šiandien to paklausiau. Geriausia tai, kad mamos nėra namuose, kad ji nežino to, kas vyksta ir, kad aš dvi savaites gyvensiu viena. Tai nerealiausia.

Taigi kaip ir kiekvieną rytą susišukavau savo žvilgančius plaukus, pailginau blakstienas, lūpas pasidažiau blizgiu, kuprinė ant pečių ir metas į mokyklą.

Po galais, amžinai viską turi kažkas sugriauti. Dabar jau 7.50 kaip aš spėsiu nueiti į mokyklą, kai trumpiausiai einu 30 minučių? Tai galvodama pamačiau Luko mašiną kuri laukė manęs kieme. Na tai jau praskaidrino blogai prasidėjusią dieną. Įlipau į jo juodą.blizgančią,naują mašiną.

-Labas rytas,Lukai,-miela šypsena nusišypsojau jam.

-Sveika,-ir vėl jis kalbėjo viliojančiu balsu.

-Lukai?-truputį neramiu balsu paklausiau,tiesa mes jau važiavom.

-Taip?

-Truputį nemalonu klausti,bet .. Mes pora ar kaip?-išsprūdo.

-Na kaip aš suprantu taip,-kelioms sekundėms atsisuko jis į mane.

-Aišku,-patenkinta nutilau.

-Nepadėkosi, kad atvažiavau tavęs pasiimti?-nusijuokė jis.

-Ach,taip. Ačiū,-nusijuokiau.

Aš su juo nuėjau į rūbinę pasikabinom striukes ir kartu nuėjome į dailės pamoką.

Mes sėdėjome kartu viename suole, tad per dailę susirašinėjom laiškeliais, bet.

Bet didelis bet. Pirmą kartą mums nepasisekė, mus pastebėjo mokytoja:

-Ieva!! Lukai!!-pradėjo cypti ši per pamoką.

-Taip?-vienu metu kartu pasakėm.

-Ką jūs darot per pamoką?-toliau pamokslavo.

-Klausom jūsų,-mandagiai pasakiau.

-Ach mat kaip? O kas per rašteliai! PO PAMOKŲ,-tai ji pabrėžė labiausiai.

Aš ir Lukas tylėjome,bet jis tą tylą nutraukė:

-Bėgsim?

-Mes? Kur?-tyliai sukikenau.

-Taip mes, po pamokų, kad nereikėtų su šita harpija kalbėt dėl to,kaip elgiamės per pamoką,-nusijuokė ir jis.

-Bet aš nebandžius,-truputį išraudau.

-Visada būna pirmas kartas. Tai bėgsim?-nusijuokė jis.

-Ok.

Likusią pamokos dalį praleidome sėdėdami tyliai ir stengėmės nekristi mokytojai į akis. Prasedėjom ir antrą ir trečia pamokas, susirašinėjom rašteliais, rašėm, kad mylim vienas kitą.. Jei tai būtų kiekvieną dieną, manau gyvenimas būtų toks nuostabus..Visą fizikos pamoką sąsiuvinio paraštėje piešiau širdeles, ir galvojau apie jį.. O tai ką mokytojas aiškino tiesą sakant mano dėmesio net nepritraukė. Pagaliau pertrauka.

-Ieva? Bėgam į parduotuvę?-pribėgęs Lukas paklausė.

-O tai ką ten pirksim?-nusišypsojau.

-Man reikia cigarečių.  

-Tu rūkai?-nusistebėjau.

-Šiek tiek, o kas?

-Nieko, aš irgi šiek tiek,-nusišypsojau,- mes panašūs.

-Joo,-nusijuokė,-tai bėgam,kol pertrauka?

-Gerai.

Tad mes truputį pasišnekučiavom ir nubėgom į parduotuvę. Surūkėm po cigaretę, kurios pirmas dūmas buvo pats kvapniausias.. Pasedėjom,pasikalbėjom ir aš iš jo gavau antrą bučinį.. Jis buvo žymiai geresnis nei vakar.

-Gal einam į pamoką?

-Galim,-atsakė šis.

Kaip tik laiku atėjom į klasę, visi į mus keistai žiūrėjo..? Kodėl? 

-Lukai, gal einu aš į suolą,-susigėdusi kalbėjau.

-Eik,aš viską sutvarkysiu.

Aš truputį Luko nesupratau. Jis nuėjo prieš klasę ir pradėjo kalbėt:

-Taigi taigi, mes čia susirinkome sugėdinti biologijos mokytoją prieš visą klasę. Kas su manimi?

-Aš!-tarė Lina.

-Ir aš!-sušuko Karolina.

-Ir mes,-tarė grupė klasiokų.

Lukas pasiėmė iš kuprinės adatą ir lipnią juostelę. Adatą jis su žirklėmis šiaip ne taip sukarpė į mažas dalelytes ir ant kėdės užklijavo su lipnia juosta. Aš pasakiau:

-Ahh,skaudės,-nusijuokiau.

Visa klasė pradėjo linksmai juoktis + tai paskutinė pamoka. Mokytoja įėjo į klasę, ir matė kaip visi kikena. 

-Viskas,gana. Aš į pastabų sąsiuvinį įrašysiu pastabą visai klasei.

Visa klasė tuo metu pradėjo dar labiau juoktis ir dabar jau visi vos ne griuvo iš kėdžių ir štai.. Mokytoja jau sėdasi ant kėdės ir..

-AUČ!

Visa klasė griuvo iš suolų, tik vienas atsiskyrėlis pradėjo burbėti:

-Kas čia juokinga jum. Mokytojai nelaimė, o jūs juokiatės.

-Tai dar tu mažiuk, nueik paguost ją,-pasakė Dovilė.

-Ir nueisiu,-atkirto Dovydas.

Visa klasė vien tik iš jo žodžių krito. Na kaip Lukas šiandien kai rūkėm sakė- su adatom senas bet geras triukas. Pamokos baigtos, mes su Luku bėgome.. Jis mane parvežė namo ir vietoj atsisveikinimo mes mūsų susitikimą pabaigėm lauke. Jis pradėjo mane vytis aš paslydau ir kritau tiesiai į pusnį . Jis norėjo mane išmaudyti sniege ir jam pavyko. Jis mane ten ilgai laikė prirėmęs, kol aš sušalau ir jis mane paleido.

-Gerai einu,-šlapia kaip viščiukas pasakiau.

-Iki,-nusiuntė jis man oro bučinį.

Ruošėsi sėsti į mašiną, bet aš jį pakviečiau ir jis aišku atėjo, aš jį apkabinau,pabučiavau ir eilinį kartą tyliai į ausį sukuždėjau:

-Dabar tau galas.

_________________________________

Laukite tęsinio.

5 įrašas

-Kur nors skubi?-paklausė vienas,tiesa jo balsas buvo man kažkur girdėtas.

-Prisimeni, ką tau šiandien sakiau valgykloje?-pašaipiai pasakė kitas.

Dabar aš viską supratau. Tai tie patys iš valgyklos dvyliktokai. Bet kas viduryje? Stengiuosi spėti ir tai greičiausiai Lukas.. Taip! Logiška, juk jie šiandien sakė, galėsi tai pasakyti jam vakare tiesiai į akis.. O NE, kas manęs laukia.. Tačiau apsimesiu kvaile ir dėl įdomumo paklausiu kas jie tokie.
-Kas jūs?-apsimečiau kvaile.
-Neapsimetinėk kvaile, mes tie patys dvyliktokai ir Lukas, tas kurį tu įskaudinai,-jie stengėsi užversti visą kaltę man.
Lukas dar iki šiol nepasakė absoliučiai nieko. Tylėjo kaip pelė po šluota.Mačiau, kad Lukas juokėsi kerštingu juoku, tokiu, kurio niekada iš jo lūpų nemačiau.
Gal man bėgti? Bet ne, tai pasirodytų per daug vaikiška, tačiau aš tylėjau, nes nežinojau ką pasakyti. Buvau visa lyg suakmenėjusi.

Vaikinai pradėjo kažką aptarinėti ir man buvo puiki proga eiti tolyn, bet aš kažko laukiau,kažko tikėjausi.
Pastebėjau, kad Lukas piktai bet lėtai artėjo prie manęs, o aš ėjau nuo jo toliau, tačiau buvau atsisukusi į jį.. Už nugaros buvo siena į kurią aš netyčia atsitrenkiau, tačiau Lukui tai buvo puiki proga. Pasirodo jis yra stiprus, gal prisigėrė energetinių gerimų? Na aišku, aš juokauju.
Jis paspartino žingsnį, o aš neturėjau kur eiti, teko stovėti prie sienos ir tikėtis kad nieko blogo nebus.
Lukas žaibišku greičiu priartėjo prie manęs. Prirėmė prie sienos.
Žiūrėjo tiesiai man į akis. Keliom minutėm aš nutilau ir grožėjausi juo,jo viliojančiu žvilgsniu.

-Ieva,pasakyk man dabar ir čia tą patį ką sakei mano draugams, geriau tau žinomiems kaip dvyliktokams per pertrauką valgykloje. Pasakyk tai dabar,-prašė jis.
Negi jis nesupranta, kad mane skaudina prašydamas pasakyti tai ką sakiau jo draugams šiandien? Bet aš pati supratau, kad jį įskaudinau ir jis man nori atkeršyti tuo pačiu.
-Pasakyk,netylėk,-viliojančiu balsu kalbėjo jis.
-Ką tu nori išgirsti?-apsimečiau šalta ir abėjinga.
-Tai, ką sakei mano draugams valgykloje.
-Ne,negaliu,-prieštaravau.
-Kodėl?
-Ne..
-Pasakyk gi, juk prieš mano draugus buvai tokia drąsi.
-Lukai prašau, ne.. Neskaudink manęs.
- O tu supranti, kad įskaudinai mane?-nenustojo kartoti jis,- Tu supranti?  Nors mes bendravom tik kelias dienas, tu man pasidarei labai artima, atrodo lyg bendraučiau su tavimi daug metų.
-Lukai,aš,-negalėjau pabaigti sakinio.
-Ką tu? Tu tik pakėlus galvą vaikštai, tau nerūpi, kad tu kitiems žmonėms sugriauni gyvenimą,-vis dar prie sienos prirėmęs mane kalbėjo jis.
-Dar ir kaip rūpi. Ir iš viso kodėl tu mane laikai? Sakai tai ką galvoji, o aš negaliu pasakyti nieko, tik turiu klausyti tavęs.
Tuomet jis mane truputį paleido, bet vistiek dar laikė.
-Ką nori pasakyti,m? Žeidžiančius žodžius?
-Jei tau žodžiai- AŠ TAVE MYLIU žeidžiantys, tai geriau leisk man eiti.
Lukas nutilo. Dabar jis alsavo į mane.  Tie žodžiai jį sukrėtė, nes pamačiau, jog iš jo rudų akių krenta ašaros.
-Dabar supranti?-švelniai tariau.
Jis buvo nuleidęs galvą žemyn, tačiau aš ją pakėliau. Ir negaišdama laiko pasakiau-
-Atleisk man ir prašau neverk. Juk vyrai neverkia.
Jis pasižiūrėjo į mane savo blizgančiomis akimis:
-Nuo dabar verkia. Ieva,kodėl tik dabar tai pasakei?
-Neišdrįsau.
AŠ nuleidau galvą, nes pajutau kaltę, bet jis ją pakėlė, pasižiūrėjo į mano žvilgančias akis ir pabučiavo.
-Iki rytojaus,-nuoširdžiai nusišypsojo jis.
-Iki,-sugebėjau ištarti tik tiek.

*    *    * 


Jis su draugais išvažiavo, o aš stovėjau, bet pagaliau nusprendžiau eiti namo.
Šios dienos aš niekada nepamiršiu, nes ji ta diena, nuo kurios prasidėjo mano normalus, pilnavertis gyvenimas.

4 įrašas

Tie kvaili dvyliktokai stovėjo už mano nugaros, tačiau aš stengiausi į juos nekreipti per daug dėmesio. Bet man nepavyko, nes man buvo neramu.

Vis girdėjau, kad jie už mano nugaros kuo tolyn tuo garsyn juokiasi.

-Ei tu,-už nugaros išgirdau balsą kuris manau kvietė mane,-atsisuk.

-Ji bijo,-pasakė dar kažkoks kvailys.

-Jūs čia man?-neatsisukusi tyliai pasakiau. Gal neišgirs?

-Tai ne žinok,sau,-pašaipiai nusijuokė kažkuris.

-Kodėl jūs mane kviečiat?-apsimečiau angelėliu.

-Tai ko Luką metei?-iš lempos paklausė vienas.

Viskas aš privalau atsisukti ir pamatyti kas ten per gyvenimu nusivylę žmonės.

Atsisukau- o ten savaime aišku (spėju), kad Luko draugai. Ir jie visi kaip nesveiki spoksojo į mane.

-Pirmiausia aš jo nemečiau, nes iš viso mes net nebuvom pora,-piktai atrėžiau.

-Bet tu nesupranti, kad padarei didžiausią klaidą savo gyvenime?-pašaipiai kalbėjo kvailas blondinas.

-Žinot,didžiausia klaida iš viso yra ta, kad su juo susipažinau,-piktai pasakiusi nesusivaldžiau ir trenkiau padėklą tiesiai į žemę.

-Galėsi tai jam tiesiai į akis pasakyti šiandien vakare,-pasakęs tai,dvyliktokas ir jo draugai išėjo iš valgyklos,o aš kaip kokia atsiprašant debilė likau stovėti ir raudonuoti. Visi į mane spoksojo, o jausmas ne iš maloniausių. RIMTAI.

_________________________________________________________________

Valgykloje visą laiką kol valgiau buvau išraudusi, bet šiaip ne taip pavalgiau ir ėjau į pamoką.

Nors ir kokia nesėkminga diena- ne gana to pavėlavau ir į pamoką, bet ačiū dievui mokytojas net nepastebėjo ir aš ramiai bei tyliai įsijungiau į tai ką sakė mokytojas.

*   *   *

Visiškai nepastebėjau kaip greitai pralėkė pamokos. Metas eiti namo. Pirmiausia nuėjau į rūbinę, pasiėmiau striukę ir atsisukau pasižiūrėti į Luką,.. Neištvėriau, tačiau ir jis į mane žiūrėjo, tad deja mūsų žvilgsniai susidūrė, bet aš pastebėjau tik tiek, kad jis į mane žiūrėjo tiek nusivylusiu tiek pasikėlusiu žvilgsniu.. Man čia kažkas neaišku., bet apie tai aš dabar nesiruošiu daugiausiai galvoti ir nenoriu kelti sau papildomo galvos skausmo.

Grįžusi namo aš tiesiu taikymu lėkiau į kambarį paruošti namų darbus, išsimaudžiau duše.

Šiandien man teniso treniruotė, tad ko labiausiai nekenčiu tai to, kad teks aplamai ten eiti vakare. O juk vakare pilna visokių durnelių kurie neturi ką veikti. 

Prieš išeinant iš namų nuėjau į virtuvę atsigerti vandens, bet kaip ir visada nuo mamos raštelis, tiesa neminėjau, kad ji yra išvykusi į verslo susitikimą, tad esu namuose viena. Raštelyje perskaičiau-

“ Ieva, kai eisi į treniruotę nepamiršk užrakinti namų, nes tu tai dažnai pamiršti ir prašau neeik su aukštakulniais, juk slidu lauke. Dar išsiplosi ir būsi lyg išklotinė. Sėkmės.

         

                                                                                                 Mama.“

Pirmoji mintis šovusi į galvą- “O taip, pagal tave aš viską visada pamirštu, bet kad tu pamiršti išjungti viryklę kai pagamini valgyt, tai čia pagal tave ne problema. O su aukštakulniais aš eisiu ir prašyk  kiek nori“.

Taigi užrakinau namus kaip mama prašė, tačiau ėjau su aukštakulniais..

Atėjus į treniruotę prabuvau ten valandą kiek ir ji truko, tuomet ėjau namo.

Vakare eiti vienai nėra jauku ypač kai už mano nugaros ėjo būrys vaikinų kurie gėrė ir dar šūkavo.

Negi jie seka mane?

*   *   *

Negaliu patikėti. Ten grupė “maniakų“ su savo vadu? (ne tiesiogine prasme aišku).

3 įrašas

Užlipau į kambarį paruošiau pamokas.. Lyg ir viskas.. TIK. VELNIAS, pamiršau jam parašyti..

Bet nemanau, kad jis supyks.. Nors, dabar galėčiau jam parašyti, beet kur tas kvailas telefonas. Spėju palikau svetainėje, o mama jį pasiėmė, kad nesusisiekčiau su Luku.

-Mama, kur mano telefonas?!-šaukiau iš antro aukšto.

-Pas mane,-ramiai atsakė ši.

-Taip ir galvojau,-sukuždėjau sau po nosimi.

Visą vakarą turėjau prasedėti ir skaityti knygas,nes nebuvo absoliučiai ką veikti.

Priguliau ir užmigau..

_________________________________________________________

-Ieva! Kelkis,-išgirdau kaip ir kiekvieną rytą mamos spiegimą.

-Keliuos,keliuos..-neatsikalbinėdama pasakiau.

Atsikėliau,susiruošiau ir ėjau pėsčiomis pirmą kartą pėsčiomis į mokyklą. 
Kaip keista, pirmą kartą taip manau, kad savo gyvenime nepasitikrinau savo telefono, gal jame šimtai žinučių..
Pasitikrinau telefoną ir taip ten yra sms žinučių bet jų savaime aišku ne šimtas.. Ir po galais visos nuo Luko..
Skaitau ir galvoju-Lukai, kad tu žinotum, jog man patinki.. Negi viskas iš simpatijos virs į meilę..? Tikiuosi ne, nes jei virs meile- ji bus man nepasiekiama.
Užsisvajojusi ir eidama net nepastebėjau kaip priėjau mokyklą.. Nors čia jau antra diena man- bet vis negaliu ja atsigrožėti.
-Labas, Ieva!-eidama prie laiptų sustojo ir pasisveikino su manimi Lina.
-Labas,Lina,-nusišypsojau.
-Eime kartu į pamoką?
-Galim,-sutikau.


Tarp mūsų abiejų kalba vis nesirišo ir aš nesiruošiau net jos pradėti, nors būtų visai nieko geriau susipažinti su Lina.. O ji sakyčiau yra gan draugiška, bet iš pašalies..
-Rūkai?-iš lempos paklausė.
-Kartais,-atsakiau.
-Aišku,-lyg ir nustebusi atsakė.


Daugiau mes su Lina nesikalbėjom, aš laukiau prie klasės ir.. Jis. Ten stovi Jis, Jis ateina.. O ne. Aš vėl išraudau. Pastebėjau, kad jis lyg ir supykęs ant manęs, net neatsisuko. Na ir gerai, man bus ramiau. Tikiuosi.
-Labas,-išgirdau balsą už nugaros. Tai jis.
-Sveikas,-lyg kažko užpykusi pasakiau, bet stengiausi tai tik suvaidinti.
-Pyksti?- maloniai paklausė jis savo nuostabiu balsu.
-Ne.-tik ir sakiau trumpus atsakymus.
-Tai kas yra?
-Mes negalime nei draugauti nei aplamai bendrauti,-šaltai tariau.
-Bet kodėl?
-Negaliu ir tiek.
-Kodėl?!
-Lukai, prašau neklausk, man bus gėda pasakyt.
-Sakyk, nekankink manęs.
-Man uždraudė mama. Suprask, kad aš kai esu “turtuolė“ ir mano mama nenori, kad aš bendraučiau su tokio lygio kaip tu, neįsižeisk. Bet aš tikrai tavęs nelaikau žemo lygio žmogumi.
-Viskas aišku,-įskaudintas tarė jis,-sudie visiems laikams.
Aš nutilau. Kodėl aš jam taip pasakiau? Juk galėjau pasakyti- “bendraukim tik mokykloj,kol susitarsiu mama“.. Ne nu velnias. 
Užsigalvojau per ilgai, o jau štai ir pamoka. Visą pamoką absoliučiai sedėjau kaip sukaustyta, norėjau pasisukti į Luką, bet pabijojau, kad ir jis į mane žiūrės.
_____________________________________________
Prasedėjau visą pamoką be nuotaikos, net pati stebiuosi, kad kažką išmokau.
Po pamokos ėjau į valgyklą. Stovėjau eilėje ir prie manęs priėjo 12-okai ir ne gana to,prisikabino...